Jūs darboholikas?

Jūs darboholikas?

Darboholizmas XXI amžiaus maru dar nėra pavadintas, tačiau tai nauja priklausomybės rūšis, kuri
kelia grėsmę pačiam žmogui ir aplinkiniams.
- Savo darbą aš labai mėgstu, galiu dirbti viršvalandžius ir atostogos man nebūtinos… – taip
kalba kandidatas į darboholikus. Jam būdingi žodžiai: „viskas“, „visada“, „aš privalau“, „aš
galiu“, „reikia“.

Tai, kas jie – darboholikai?
Psichologai sako, kad darboholikai kartais mėgina užmaskuoti nepasitikėjimą savimi, vienišumą
šeimoje, pomėgių stoką. Manoma, kad labiausiai linkę į darboholizmą – vadovai, kvalifikuoti
specialistai (gydytojai, juristai, dėstytojai), kūrybiniai darbuotojai.
Darboholikai visas profesines problemas ir nesėkmes priima kaip asmenines, nes nori įrodyti sau
ir kitiems, kad jie viską gali. Dažnai jie kelia problemas vien tam, kad galėtų ilgiau padirbėti.
Paklausus apie jų gyvenimą, atsakymas labai paprastas – namai, darbas, namai.
Pradžioje darbdavys džiaugiasi tokiu darbuotoju, tačiau vėliau prasideda klaidų netoleravimas,
vienišumas kolektyve, nesugebėjimas dirbti komandoje. Paprastai darboholikas neturi draugų darbe,
nes kolegas verčia jaustis kaltais, mažai dirbančiais. Tai slegia bendrą kolektyvo nuotaiką ir darbo
atmosfera nebūna normali.
Keletą metų atgal Japonijoje nusižudė vienos garsios įmonės vadovas ir atsisveikinimo laiške
parašė, kad jį nužudė darbas.
Sovietiniu laikotarpiu buvo šmaikštus pasakymas: priešų pykčiui – mirsiu prie staklių.
Pagrindinis dalykas, vienijantis visus darboholikus – nesugebėjimas mėgautis gyvenimu.
Tokie žmonės ne tik praranda norą pažinti ir tyrinėti pasaulį, bet ir su baime žvelgia į savo
laisvalaikį. Jiems svarbus pats darbo procesas, o ne rezultatas. Rezultatu džiaugtis jie taip
pat nemoka.
Darbštumas ar darboholizmas – kaip nepažeisti ribos?
Jei jūs vagiate savo miego laiką, laiką bendravimui su šeima, laiką knygų skaitymui ir vis stengėtės
dirbti savo mėgiamą darbą – tai jūs darboholikas.
Jei sveikata ir mityba atsiduria antrame plane ir tik darbas suteikia prasmės ir tvarkos jūsų
egzistencijai – tai jūs darboholikas.
Taip, jums darbas patinka, jūs galite dirbti ilgai, įdomiai, bet, kai norite nueiti į teatrą, koncertą
– neturite kam paskambinti. Svarbiausia, kad draugai jus seniai pamiršo, nes juos, pirmiausia,
pamiršote jūs.
Kyla klausimas, kodėl atsiranda žmonių, kurie nori ir toliau „žmoniškėti“, jei darbas beždžionę
jau „pavertė“ žmogumi?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *


du + 8 =

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>